Ruduo


Metų laikai diktuoja žmogaus gyvenimo kaitą ir laiko paskirstymą. Ruduo – laikas, kai temsta vis anksčiau, krituliai vis dažniau plauna žemę, oro temperatūra palaipsniui krinta, o žmogų užgaubia melancholijos šydas. Ruduo – neišvengiamas mūsų klimato juostoje. Vieniems tai baugus ir gąsdinantis laikas, kitiems – smagus, suteikiantis įvairovę. Tačiau ruduo apima labai skirtingus tris mėnesius, kurių kiekvienas nuspalvintas savomis spalvomis: rugsėjį dar atsigręžinėjama į vasarą ir viliamasi sulaukti bobų vasaros (ateinančių šiltų orų). Šis mėnesis glaudžiai susijęs su darbymečiu. Lietuvių tradicijoje rugsėjis tai rudeninio derliaus nurinkimo metas: kasamos bulvės, skinami obuoliai, tenkinamasi ir miško siūlomomis gėrybėmis (renkant grybus). Šiandieniniam žmogui rugsėjis su darbymečiu siejasi bent jau tuo, kad žymi mokslo metų pradžią. Kitas rudens mėnuo – spalis. Tai mėnuo, kai medžiai ir keliai, nusidažo lietuviška trispalve, tad pačioje rudens širdyje, tvieskiant saulei gėrimasi reginiu, sukurtu gamtos. Pats niūriausiais mėnuo, turbūt, lapkritis. Laikas, kai medžiai, numetę lapus praneša apie artėjančią žiemą. Pats mėnuo prasideda rimtimi, kuomet prisimenami mirusieji artimieji. Tokia rimtis, lydima lietaus ir tamsos tęsiasi iki gruodžio, kada širdis užpildo advento laukimas.

Pagal tokią plačią rudenio vaizdų, būvių ir žmogaus jausmų amplitudę taip pat yra sukurta ir labai skirtingų dainų apie rudenį. Vienos apima vasaros prisiminimus, kitos rudenio sąlygotus slogius jausmus, trečios – apibūdina gamtos vaizdinius juose paraleliai gretinant žmogų. Vienos dainos yra minorinės – siekiama atkartoti liūdnas emocijas, kitos mažorinės, kuriomis stengiamasi pagerinti nuotaiką arba atkartoti teigiamus rudens aspektus. Yra didelė įvairovė lietuviškų dainų apie rudenį. Čia atrinktos tos, kurios mini rudenį ir yra orientuotos į rudenį. Vienos jų yra populiarios, dažnai dainuojamos ir perdainuojamos, kitos, galbūt dažnam pirmą kartą girdimos. Vienos jų yra unikalios, kitos pasiskolintomis užsienio dainų melodijomis.  Yra ir žanrų įvairovė, tad galbūt kažkas naujo pradžiugins jus ir užkibs taip, kad šį rudenį norėsis niūniuoti dainą rudeniui.

Pateiktos tik dainų ištraukos, tad jei plačiau bus noro pasidomėti dainomis, pateikiami dainų žodžiai.

Sadūnai – Aš nuskinsiu žiedą

Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos,

Mažas piemenėlis rageliu skardens.

Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą,

Paskutinį žiedą drumzlino rudens.

 

Tik neverk, mergaite, neraudok prie vartų,

Aš nebeateisiu sodo takeliu.

Ir nebedainuosiu tau graudžių dainelių,

Ir nebesakysiu, kad tave myliu.

 

Kur tada ta meilė, kam tada tie žodžiai,

Gal būt mieste kitas tave pamylės

Aš geriau mylėsiun savo gimtą sodžių

Vėjo išbučiuotas kaimo mergeles

Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė – Ruduo

Išblukusiom gatvėm teka vanduo,

Vandeniu plaukia užkimęs ruduo,

gimęs ruduo

gimęs ruduo.

 

Raudonom čerpėmimės čirškauja varnos,

stingdo jų krauką liūdesio tarnas,

gimęs ruduo

gimęs ruduo.

 

Miestas naujagimio vystiklus balina,

Žmonės nurimsta ir džiaugsmą sudegina.

 

Tie, kas dar sugeba, siuva sau kiautus,

nuvysta žiedas rudens pagautas,

gimęs ruduo

gimęs ruduo.

Gintarė Karaliūnaitė – Pavargęs ruduo

Gelsvo rudenio ašaros gelsvos,

Baigias vasara – dingo jausmai.

 

Tiek mažai buvo duota mums laiko,

Skauda širdį, kodėl tiek mažai.

 

Pavargau aš vis laukti tavęs,

Sugrąžink man mano mintis.

Juk tam ir reikia, nereikia manęs.

Tu prašai tave užmiršt.

 

O padaryk, man iš ašarų saulę,

Padaryk, man žvaigždes iš vandens

Ir tegul visa tai tik apgaulė..

Man tik gaila šio liūdno rudens.

 

Slenka debesys, atneša lietų,

Vėjas drasko nuo medžių lapus.

Jeigu viską pakeisti galėčiau,

Uždaryčiau į širdį jausmus.

 

Ir netikėčiau tavim, netikėčiau.

Neskaudėtų širdies dėl tavęs.

Jei tik viską pakeisti galėčiau,

Gal nebūčiau sutikus tavęs.

 

Laikas nori man palikt

Praeities dienas,

Kartais noriu prisimint tave.

Tu žadėjai nepamiršti, nepalikt manęs.

 

Tai todėl dabar esu viena?

Gytis Paškevičius – Ten

Ten, kur vyšnių sodai

Ten, kur kvepia žodžiai

Tavo lūpom man tyliai ištarti.

 

Ten ir buvo rojus, bet staiga nustojo grojus

Lėtą dainą vasara švelni.

 

Vienas vėjas žaidžia,

Pro vartus visus įleidžia,

Lapų aveles gano danguje.

 

Niekas čia manęs nekviečia,

Skaudžiai veidą man paliečia

Net tavoji mylinti ranka.

 

Ten, ruduo jau eina, jis paukščius išbaidė

Ant sparnų toli vasarą jie neš.

 

Liks tik baltas gruodas ir kaip liepsnos vyšnių uogos

Užrakintos į tylos taures.

Asta Pilypatė – Jau ruduo

Aš vasarą menu, žydinčių bangų

Dar kalbas girdžiu ir ilgiuosi jų,

Nes tik lietų teturiu.

 

Dar norisi regėt, rankomis apglėbt visumą žiedų,

Gaivų kvapą jų, noriu jaust už langų.

 

Vėl jaučiu gelsvų lapų tylą,

Ir aplink kaštonai jau skyla

Jau ruduo pas mus vėl atėjo,

Bet širdy man dar vasaros vėjai.

 

Jau tuščia ir nyku iš vasaros aistrų

Liko tik keli voratinkliai lengvi

Šalto vėjo nešami.

 

Jau nebėra šiltų saulėtų dienų

Svajonės ir sapnuos, vasaros šviesios –

Pakeitė ruduo niūrus.

Alvydas Lukoševičius-Obuolys – Toks ruduo

Toks ruduo, toks ruduo apsvaigęs.

Gali tik sutilpt lietumi delne

Toks ruduo, toks, o gal tik aidas.

Mūsų dienų gerų ir ne.

 

Keistas ruduo savo auksą išbarstęs.

Nukapojo per liūdnus laukus,

Padovanojęs tartum vyną ragavęs išbučiavo pakelėj visus.

 

Toks ruduo, toks ruduo apsvaigęs,

Vėjo dainomis šiluma šalta.

Toks ruduo, toks, koks šnara laikas,

Lapų spavose tava šviesa.

Česlovas Gabalis – Vėlų rudenį

Vėlų rudenį maži ateinam,

Kai rugiai jau surišti į kuolus,

O saulėlydis ryškiai raudonai

Pranašauja vėją.

 

Vėlų rudenį pavargę grįžtam,

Kai sulauktos kvepiančios ražienos.

Mūsų rudenį nauju pavasariu kartoju.

 

Vėlų rudenį, vėlų rudenį, vėlų rudenį maži ateiname,

O gal sugrįžtam laikinai namo.

 

Vėlų rudenį nustebę žiūrim,

Kaip mažutis plaukiantis Kolumbas

Prie arimų bėga lyg prie tėvo, šaukia mama: žemė!

 

Vėlų rudenį, ak vėlų rudenį,

Kol rugiai nesurišti į kuolus, o saulėlydis ryškiai raudonai pranašauja

Vėlų rudenį vėlų rudenį, vėlų rudenį maži ateiname,

o gal sugrįžtam laikinai namo.

Eva – Jau ruduo

Aš pasislėpsiu po spalvotu skėčiu
Ir geltonom gatvėm vaikštinėsiu.

Saulę pabučiuosiu, klausinėsiu jos, kur tu?

Bet atsakau – aš negirdžiu.

 

Nesislėpkim nuo vėjo, jis kvepia kaip medus.

Jau rudenėlis nurenginėja jau miegančius medžius.

Žinai, aš nepastebėjau, kad jau vakarėja

Ir spalvą jau keičia dangus.

 

Ilgai pro langą balose stebėsiu

Pagiringą dangų ir žiūrėsiu

-Po saulės skėčiu klega miestas ir vaikai.

Ar supranti, ką prarandi?

Pusbroliai Aliukai ir Sesutė – Jau ruduo

Jau ruduo, jau ruduo

Krinta lapai nuo medžių šakų

Pasakyk, kodėl gi rudenį,

Liūdesys man širdį budina

 

Pasiilgstu aš vasaros sapno

Gėlėmis nubarstytų laukų,

O už lango, už lango ruduo jau,

Krinta lapai nuo medžio šakų.

 

Bus pavasaris, bus pavasaris

Ir džiaugsmu upeliukai skardens,

Kaip norėčiau aš, kad gyvenime,

Niekados nebebūtų rudens

Junior – Rudenio naktys

Kai už lango lietus,

Vėjas neša lapus –

Tai rudenio naktys.

Vėjas neša mane,

Mano siela laisva –

Tai rudenio naktys.

 

Tos rudenio naktys –

Svajoju apie tave,

Vėl žvaigždės man sako:

Mes busim drauge visada.

 

Kai nutyla diena,

Gaubia siela tamsa –

Tai rudenio naktys.

Saulę lydi daina,

Miega žemė šalta –

Tai rudenio naktys.

 

Tos nerimo naktys –

Girdi tu garsus tyloje,

Lyg juodas šešėlis

Iškyla vėl baime slapčia.

 

Kai už lango lietus,

Skamba žodis tylus –

Tai rudenio naktys.

Vėjas neša mane,

Mano siela laisva –

Tai rudenio naktys.

 

Tos rudenio naktys –

Mes dviese tamsoj su tyla,

Brendu aš padangėm,

Skrendu vėl atgal pas tave.

Andrius Kaniava – Aplink toks ruduo, kad nėra kur dėtis

Aplink toks ruduo, kad nėra kur dėtis, glaudžiuosi prie jo ir jis kaip skėtis,

Apsaugo mane nuo visko, kas žeidžia, kas man kvėpuot ir mylėti neleidžia.

Kai laiko smėlis byra iš po kojų pamažu, kai stoviu ne ten, kur stovi tu,

Kai nepastebėjau kaip prasidėjo ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj.

Tu žiūri pro mane ir tik tyli, nuo to vaizdo net atsiplėšt negali,

Kai toks ruduo, kad gali išprotėti, apsimest dar kažkuo, kas mums gali padėti.

Ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj demonstruoja visiem savo naują livrėją,

Pasiruošęs atvert duris nekviestiems veikėjams, nuo kurių ši istorija dar tik prasidėjo.

Ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj, ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj.

Jūratė Miliauskaitė – Ruduo geltoni liūdesio namai

Ruduo geltoni liūdesio namai
Dangus geltonas, žemė, medžių širdys.

Tiktai, kodėl taip šalta,

Tiktai, kodėl taip šalta.

Pavirs tikėjimu, viltim.

Ir susišilt viena lemtim.

Padėjus galvą čia, prie šito kelio.

Padėjus galvą čia, prie šito kelio

Išgirs mane ar išklausys

Nepasijuoks, neišvarys

Ar galima pradėt gyvenimą nuo pradžių?

Ruduo geltoni liūdesio namai,

Geltona jūra ir žaislai ir vaikai, geltoni.

Ko tu tyli, būk geras, pasakyk.

Pasakyk, ar tau nešalta?

Andrius Mamontovas – Rudenio vėjas

Rudenio Vėjas.

Skrenda virš miesto,

Beldžia į langą

Ir vardo neklausia.

 

Paliečia veidą

Ir vėl sugrąžina

Pamestą mintį,

Bet sapną nutraukia.

 

Viską nušluoja

Ir nešą į dangų

Vasaros aidą,

Voratinklį tankų

 

Visos dvejonės

Tarsi ant delno,

Raitelis joja,

Nors žirgas be balno.

 

Vėjas laukinis

Mums suvelia plaukus,

Bet nebepabunda

Jau miegantis laukas

 

Raganos švilpia

Kviesdamos velnią,

Bet vėjas stipresnis-

Pabaigą skelbia.

 

Užpučia žvakę,

Atvėręs bedugnę,

Jis taip išmegina

Saugančius ugnį.

 

Vėjas beprotis,

Vėjas beribis,

Liūdesio draugas-

Pilnas gyvybės

 

Pilnas dejonių,

Pilnas vienatvės,

Trenkiantis lietų,

I grindinį gatvės.

 

Jo veriantis balsas

Per tuštumą juodą

Suteikia viską,

Nors nieko neduoda.

 

Bet tie, kurie mato,

Amžiną šviesą,

Žino, tai Vėjas,

Sakantis tiesą

16 hercų – Ruduo

Pliaupia lietus, juokias naktis.

Kvepia ruduo, jausmai keisti.

Žaidžia vėjas tavo gleby,

Mane paglosto, kaip gera širdy.

 

Lapai rausvi, gelsvi ir rudi.

Žmonės bejausmiai, pavargę, liūdni.

Skrieja vėjas, žmonės basi.

Pasilieka stovėti lapų glėbį.

 

Lieka tik žodžiai, žodžiai šalti,

Jie kažkur jau paslėpti.

Šaltam rudens glėby.

Lapai pageltę, lapai rudi,

Nuo šakų jie nuplėšti

Nauju laukimu paversti.

 

Balsą girdėjo rudens atnešti,

Lapai spalvoti, žmonės akli.

Ant skruosto miega saldus svetys,

Dovanoji man, jausmai kirbės.

Jurga Šeduikytė - Sulaukę rudens

Verkiančio vėjo sparnai man praneš apie tai,

Tavęs jau nėra, išgaruos šiluma.

Meteoritų lietus išgąsdins mūsų sapnus,

Rasim rytojų – naują pavojų.

 

Ir bučiniai lyg degtukai, dega mūsų perukai,

Stygos nutrūko, brendam per rūką.

Tiems, kurie nesupras, užlaušim rankas,

Dovanosim naują, saldžią apgaulę.

 

Sulaukę rudens visi nusirengs,

Taip jau buvo, ne vienas žuvo.

Sulaukę rudens visi nusirengs,

Taip jau buvo, ne vienas žuvo.

 

Kosmodromų šviesos – ryškios ir tiesios,

Pradurę dangų, begalo brangų.

O mes raketom į viršų, kol visi mus pamiršo,

Teliks tik laukti, išdykauti.

 

Išblyškę praeiviai, visatos keleiviai,

Juos kažkas laiko visą laiką.

Užmigs mano širdis, kai sniegas iškris,

Vėl pabus kai ateis lietus.

 

Kęstutis Jablonskis – Ruduo

Ruduo – toks nuostabus metas,

Kai lapai nuo medžių krenta.

Ruduo – kai lužta nuo vėjų šakos,

Ir paukščiai žiemoti skrenda.

 

Tuomet mano siela atbunda,

Nuo saulės, lietaus ir nuo vėjo.

Iškyla džiaugsmui pagunda,

Kad žemėn ruduo jau atėjo.

Iškyla džiaugsmui pagunda,

Kad žemėn ruduo jau atėjo.

 

Ir norisi bėgti per žemę,

Išmirkusią, vėjų nugairintą.

Surast dar nesurastą laimę,

Tą laimę gyvenimo amžiną.

Surast dar nesurastą laimę,

Tą laimę gyvenimo amžiną.

 

Kodėl aš taip rudenį myliu?

Kodėl jis man toks brangus?

Turbūt, kad aš rudenį gimus,

Kai lijo už lango lietus.

Turbūt, kad aš rudenį gimus,

Kai lijo už lango lietus.

Nemuno Žiburiai – Paskutinis lapas

Rymo tuščias miško takas,

beržuose tik lietūs plakas

Jau ruduo, jau ruduo

Drebina lieknutę šaką

Dargana šiaurys ir šneka:

Jau ruduo, jau ruduo

 

Kam nusinešei aukštai aukštai į saulę,

Visą žavesį pageltusio pasaulio.

Kam pasiėmei mažų paukštelių dainą

Man labai labai rugpjūčio grožio gaila.

 

Dar palik nors vieną lapą,

Spindulį gelsvutį, trapų

Ant šakų, ant šakų.

Saulės paskutinį lašą

Kaitrūs vėjai skuba, neša.

Ant takų, ant takų.

N.E.O. – Rudeninė gatvė

Aš nieko negaliu pakeisti,

Aš bijau tave paleisti.

Šaltas vėjas mane ištrynė,

Liko gatvė rudeninė.

 

Daug nepasakytų žodžių

Ašarom pabiro į žemę.

Niekada tavęs nepamiršiu,

Tu priminsi mano vienatvę.

 

Prisiglausiu prie tavo veido,

Rudeninio tavo veido…

Prisiglausiu prie tavo rankų,

Rudeninių tavo rankų…

 

Taip sunku tave paleisti.

Ar gali mane suprasti?

Tuščios miesto gatvės nušvito

Šaltą rudeninį rytą.

 

Daug nesusapnuotų paukščių

Daužėsi į verkiantį stiklą.

Niekada neprisiminsiu,

Viskas buvo tarsi netikra.

Mango – Ilgesio ruduo

Rudenio vėsoj, lapų žaisme ilgiuosi tavęs,

Mano neviltis sustingo veide.

Dangaus gilumoj, lango stikle matau aš save,

Taip norėčiau jausti tave.

 

Žodžiai nepadės jau, skausmo nebeslėpsiu

Dėl praėjusių dienų, kur aš ir kur tu.

Švelniai prisiglausčiau, viską tau atleisčiau,

Tik, kad būtume kartu.

 

Vėl pabundu, lyg būčiau sapne palietus tave.

Spindi žvaigždė, kaip aš vieniša.

Vėjo raudoje, rudens liūtyje girdžiu aš tave.

Stingstu, lyg akmuo, gal tai ruduo…

 

Būsiu, lyg šešėlis, lyg ruduo pašėlęs.

Vėju tau kalbėsiu, lietumi pravirksiu.

Naktinės personos – Kaltas ruduo

Pažvelk į nerimą dienos,

Ar nori išvaduoti

Ją nuo kančios sunkios?

 

Kas čia verkia lietumi,

Kodėl kvepėt nustojo

Vėl pievos medumi?

 

Tai, kaltas ruduo,

Kuris lyg akmuo

Seniai mylėt nustojo.

Kalbėk, prašau, netylėk,

Gali manim tikėt,

Užteks tau kentėti

 

Kodėl žydra dangaus riba

Jau paukščiai iškeliavo

Anksti, anksti ryte?

 

Kas puošia sidabru

Jau žilą ryto žolę

Lyg prakaitu sūriu?

 

Kas čia verkia lietumi?

Kodėl kvepėt nustojo

Vėl pievos medumi?

Pikaso – Pravirkęs ruduo

Jeigu tai ne melas, o lemtis,

aš atversiu tau duris.

Jeigu tai ne rūkas, o viltis,

aš atmerksiu tau akis.

Pažiūrėk kaip lapai krenta,

pažiūrėk kaip sukasi ratu.

Kur buvai tu?

 

Man kartojo pravirkęs ruduo:

aš pasiliksiu su tavim,

aš pasiliksiu su tavim.

Jei tai ašaros, o ne vanduo,

aš pasiliksiu su tavim,

lietum pravirksiu su tavim,

o lapai kris, aš lauksiu vis.

 

Jeigu tai ne rytas, o naktis,

aš uždegsiu tau ugnis.

Ir parodys kelią švyturys,

o lietus užmoju lis.

Pažiūrėk kaip lapai krenta,

pažiūrėk kaip sukasi ratu.

Kur buvai tu ?

Poliarizuoti stiklai – Medžiai be lapų

Medžiai be lapų,

Visko jie neteko.

Medžiai be lapų,

Stovi lyg apakę.

 

Ir aš kaip medis

Prie šito tako,

Stoviu nusiminęs,

Vėl tavęs netekęs

 

Ruduo, ruduo,

Krenta lapai auksiniai

Ir leidžiasi tyliai,

Ruduo, ruduo,

Šiandien mes susitikome

Kartą – paskutinį.

 

Medžiai be lapų,

Visko jie neteko.

Medžiai be lapų,

Nieko jie nesako

 

Medžiai be lapų,

Liūdnos jų jau mišios.

Medžiai be lapų,

Stovi lyg pamišę.

 

Medžiai be lapų

Nieko jie nemato.

Medžiai be lapų

Stovi lyg apakę.

 

Ir aš kaip medis

Prie šito tako

Stoviu nusiminęs

Vėl tavęs netekęs.

Aktorių trio – Ruduo

Dienos trumpėja. Vėl ruduo.

Gęsta šešėliai tyliai.

Lyja alėjose lietus

Ir permirkęs šuva į pilką dangų žiūri.

Blyksi žibintai balų vandeny,

Lapai po kojom tyliai šiugžda.

Tu šios alėjos tik dangus.

Be perstojo lietus man savo maldą kužda.

 

Vėl ruduo iš lėto apgaubia mane.

Lyg akmuo, tavęs aš lauksiu migloje.

Lauksiu lietuje, lauksiu lietuje

Kantriai lyg akmuo.

 

Dienos trumpėja. Vėl ruduo.

Kiek jų dar liko, kiek praėjo.

Laikas skaičiuodamas metus

Pavargo ir visai iš laikrodžių pabėgo.

Ką jis regėjo, ko jau neregės,

Ką pasakyti dar galėjo.

Lyja beprotiškas lietus lyg savo Dievui

Kažką išverkt norėtų.

Romas Dambrauskas – Rudeninis paukštis

Aš nežinau, ar tai lietus,

Praėjo šiąnakt mano langu.

Nugelto lapai ir nieko nebebus,

Tik ilgesys ant mano rankų.

 

Tik ilgesys ir ši daina

Mane gimtadienį aplanko:

Seni draugai, sena kalba

Ir liūdesys kažkur už lango.

 

Aš rudeninis, paukštis rudeninis

Ruduo į žemę atnešė mane

Ant savo skausmo kasdienybės

Savam pageltusiam, pageltusiam delne.

Ant savo skausmo kasdienybės

Savam pageltusiam, pageltusiam delne.

 

Aš nežinau, gal tai lietus,

Prabėgo šiąnakt tavo langu.

Nugelto lapai ir nieko nebebus,

Tik ilgesys ant tavo rankų.

 

Tik ilgesys ir ši daina

Tave gimtadienį aplanko:

Seni draugai, sena kalba

Ir liūdesys kažkur už lango.

Sel – Vėl Ruduo

Vėl ruduo naktimis lietumi kris į žemę.

Vėl ruduo naktimis lietumi kris žemyn.

Jau šiandieną viskas baigės, aš su liūdesiu kalbu.

Kur dangus? Kur tos žvaigždės? Jas skaičiuodavom kartu.

Mintimis ir sapnais rištos dienos, rištos naktys.

Paprastai ir lengvai Kaip lietus į mano langus.

Siela – Rudenio Dievas

Rudenio lietūs išplovė gatves,

Išvaikščiojau miglą beieškant tavęs.

Diena po dienos, naktis po nakties

Su rudenio vėjais paklydo viltis .

 

Tarp krintančių lapų ieškojau akių.

Neliko tikėjimo, aš noriu būti Dievu.

 

Kad kaip dievas begalybėj asmenų egzistuočiau,

Po visą pasaulį vienu metu klajočiau.

 

Kad galėčiau kiekviename važiuot autobuse,

Kad galėčiau kiekvienoje dairytis minioje.

Kada į plaukiančią rudenio sapno valtelę įlipsi tu

Pilkoj nykioj stotelėj.

Tabasco – Šį rudenį

Rudens tyloj, kai vėjas vėl pakyla,

Kviečiu tave keliaut kažkur toil.

Kažkur toli, kur medžiai eiti scuba,

Klausyt tylos, pabūt pačiu savim.

Kažkur toli, kur medžiai eiti scuba,

Klausyt tylos, pabūt

 

Mums užsakytas tobulas rytas, kur išeini?

Lapai bespalviai rudenio kalvėj vėl nukalti.

Ašaros sūrios, gilios kaip jūros, kai tu kalbi.

Gatvės alėjos, skriaudžiamos vėjo rudens nakty.

 

Liūdna gėlė, kurią visi pamiršo,

Nuleis akis prie žemės taip arti.

Žinau kažkur tekėt nustoja upės,

Man šis ruduo sunkus tartum akmuo.

Žinau kažkur tekėt nustoja upės,

Man šis ruduo sunkus.

Šiaurės kryptis – Amžinas ruduo

Geležinės antys skrenda pro mano langus

Ir atsispindi veidrodžiuose.

Širdis sunkiai plaka, veržias į pietus

Nuo amžino šalčio, nuo amžino skurdo.

 

Ruduo tyliai slinko po geltona vėliava

Ir pasiliko amžiams.

Ruduo tyliai slinko po geltona vėliava

Ir pasiliko amžiams amžinas ruduo.

 

Amžinas ruduo po mano langu

Ir amžinai vakaras.

Geležinės antys skrenda pro mano langus

Ir atsispindi veidrodžiuose.

Tautinis Brandas – Heyo Heyo

Aš žinau, kad viskas baigėsi jau,

Ruduo atėjo, darosi vis šalčiau.

Tik negaliu atsikratyt tų minčių,

Kad nebebus tų dienų,

Jas taip pamiršti sunku

 

Aš dar prašau neišeiti, vasarėle,

Dar pasiliki tu čia slapčia,

Juk negana tavo šilto, šilto vėjo

Ne ne ne…

 

   Heyo…heyo…

   Vasara dar mūsų nepraėjo

   Heyo…heyo…

   Heyo…heyo…

   Dar ruduo į širdį neatėjo

 

Aš žinau, kad laukti bus vis sunkiau

Tos šaltos naktys, lai praeina greičiau.

Tik savaitėlės trūksta dar tų naktų,

Kada galėjau pabėgti už miesto ribų.

Vytautas V. Landsbergis – Rudens lapus

Rudens lapus (romansas)

Rudens lapus nublaškė vėjas.

Ir drasko juos man po langais.

Lūpas jaučiu, kurių ilgėjaus

Ir bučiavau jas vakarais.

 

Kada tu išėjai – man ilgesys,

Už lango vėjas liūdi vis,

Tad ko negrįšti pas mane, brangusis,

Ruduo, vaitoja man širdis

Nai nai nai…

 

Ateis žiema, užgaubs pūga,

Užsnigs laukus ir mūs namus.

Tave menu, tavęs ilgiuosi.

Tu negrįšti, kodėl, ak, kodėl.

 

Kai pasibaigs, šalta žiema,

Nutirps pūga, sušils širdis.

Sugrįši tu, vėl pas mane.

Užbursi vėl su bučiniais.

Simonas Donskovas – Rudens tema

Vienišais vakarais vaikšto vėjas stogais.

Rudeninis lietus daužo mūsų jausmus.

Be tavęs man niūru, trūksta tavo kalbų.

Tu kalbėk man, prieštarauk man,

Be tavęs tylu.

 

Tu mano medis, mano auksinis ruduo,

Tavo pasaulyje aš tartum gėlas vanduo

Vėjas išbarstė lapus, laikas surinko metus.

Tu tartum trumpas gaivinantis šiltas lietus.

 

Rudenėja gatve mintys veda mane.

Tartum viltį nešu tavo juoką, tylu.

Be tavęs taip nyku, nejauku ir tamsu.

Tu kalbėk man, prieštarauk man.

Be tavęs tylu.

 

Vladas Bagdonas – Rudens tango

Šiandien ir vėlei tave menu.

Skamba man tango anų dienų.

Tango vėl aidi man širdy.

Sakyk, sakyk, ar tu girdi?

 

Vėlei pašauksiu tave vardu,

Būsim vėl kartu.

Mes būsim vėlei kartu žaviam sapne,

Tik tu ateik vėl pas mane.

 

Rudens laukuos jau nėra žiedų,

Tave šaukiu aš, bet nerandu.

Ruduo, aplinkui tuštuma,

Pilkoji vienuma padangėj.

 

Rudens laukuos jau nėra žiedų,

Tave šaukiu aš, bet nerandu.

Tik skamba tango naktyje,

Kaip ta liūdna svaja tas tango.

 

Sielą man gaubia rudens sapnai,

Tango tik aidi dabar liūdnai.

Gesta lange skaudi žara,

Nėra tavęs, tavęs nėra.

 

Eisiu ir šauksiu tave vardu,

Gal išgirsi tu.

Po kojom meta ruduo gelsvus lapus,

Tavęs nėra, tavęs nebus.

 

Eisiu ir šauksiu tave vardu,

Gal išgirsi tu.

Po kojom meta ruduo gelsvus lapus,

Tavęs nėra, tavęs nebus.

Vytautas Kernagis – Keistumas

Na ir keistumas, na ir keistumas medžių rudenį –

ima ir nusirengia.

Na ir keisti, na ir keisti tie medžiai rudenį –

ima ir nusirengia.

 

O prie manęs sustoja storiausiais kailiais žmonės.

Ko norit, ko gi norit? Juk aš kaip medis nuogas.

Einu per patį šaltį, visi man siūlo kailinius,

Bet aš kaip medis keistas ir suprastas tik medžių.

 

Na ir keisti tie medžiai rudenį,

Na ir keisti tie medžiai rudenį,

Na ir keisti tie medžiai rudenį –

Ima ir nusirengia.

1 comment

Parašykite komentarą