Nemokamos linksmybės – kai labai stengiamasi patikti


Įdomi dabartinė senųjų instrumentų ir muzikos formų padėtis. Naujai atgimstantis instrumentas akordeonas – anksčiau paplitęs kaip vestuvių instrumentas, tampa žinomas ir mėgiamas, nes pradėjęs skambėti per populiariosios muzikos dainų užrašytas natas. Tokiu pačiu būdu tampa mėgiami ir kiti klasikiniai, rodosi, jau pasenę arba visai neunikalūs ir nesavarankiški muzikos instrumentai ir muzikos atlikimo būdai. Pavyzdžiui, choro muziką, kuri dažnam atrodo nuobodi, skirta tik bažnyčiose skambantiems renginiams, bandoma atnaujinti, naudojantis tokiais TV šou kaip Chorų karai. Tokią padėtį, turbūt diktuoja rinkos ekonomika, kuri sąlygoja būtinybę ieškoti kuo įvairesnių būdų pritraukti  žmonių mases. Taip muzikos instrumentai ir muzikos perteikimo būdai tampa primityvesni ar bent jau priimtinesni daugumai. Sunkiau klausytis Bach‘o trijų dalių ilgai trunkančio kūrinio negu gerai žinomos paprastos melodijos. Žinoma, galbūt kiltų klausimas, kiek tokia muzika verčia klausytis ir įsiklausyti, o kiek maloniai pasibūti aiškių ir suprantamų melodijų apsuptyje.

Tačiau, visgi, šaunuoliai yra tie, sukvietę vieną ketvirtadienio pavakarę į „Pasimatymą“ miesto bulvare ir pasistengę sudominti, įtraukti skirtingus žanrus mėgstančiuosius. Bet ir tuomet didelė dalis žmonių praėjo, nesustoję, nepažvelgę, nepaklausę, nesupratę. Nors viskas daroma kažkuria prasme dėl jų ar bent jau jiems. Lyg vaikai, kuriems jau nuo mažų dienų nebūtų atsakyta į dėmesio prašymą, išmokę taip reaguoti į pasaulį, kad patys atsako duoti nesugeba.

Šiaulių laikrodis "Gaidys"

Atliepti žmonių poreikius matosi, kad stengiamasi, nes nemažai šalies kolektyvų: tiek orkestrų, tiek chorų, tiek šokių kolektyvų, yra iš dalies arba pilnai finansuojami savivaldybės biudžeto lėšomis. Kaip teigia romėnų posakis „panem et circenes“, liet. duonos ir žaidimų – nemokamo maitinimo ir nemokamų pasilinksminimų reikalavimas. Turbūt negavusi nemokamos duonos, liaudis nemoka džiaugtis ir nemokamomis linksmybėmis. Dėl to, rodos, finansavimas egzistuoja sau – su potekste, kad liaudžiai suteikiami žaidimai, o žmonės – sau, nes iki žaidimų poreikio neprieinama. Kita vertus žaidimų poreikis patenkinamas labai lengvai. Užtenka tik pažiūrėti per televiziją krepšinio arba koncerto tiesioginę ar netiesioginę. Transliaciją. Taip pat į nemokamus renginius žiūrima principingai ir mąstoma pagal tokią logiką: „jei valdžia nesuteikia duonos, suteikia tik žaidimus, tai savo nuožiūra rinksiuosi ir maistą ir renginius. Tokiu atveju aš nebesu liaudis, esu aristokratas“. Ir keliaujama į mokamus renginius, kovojama dėl paskutinių likusių bilietų. Ir  ne dėl pasilinksminimo, ne dėl savo unikalumo, kaip gali pasirodyti iš pradžių, o dėl to, kad tokias sąlygas sudaro rinkodara su gausia pasiūla, kuria savo nuožiūra suskirsto visuomenės luomams. Galiausiai gaunasi taip, kad nemokamais renginiais džiaugiasi tie, kurie negali įpirkti mokamų renginių, o mokamais renginiais tenkinasi tie, kurie kelia savo statusą tam tikro pobūdžio renginiais. Bet, kas iš tikrųjų linksminasi ir džiaugiasi, lieka klausimas. Nemokamas renginys žiūrovų dažnai yra nevertinamas ir jame dalyvaujama pasyviai – kada norima ateinama ir išeinama, trukdoma renginiui. Tuo tarpu mokamame renginyje žiūrovai deda visas pastangas jaustis linksmai dėl to, kad už tai yra sumokėti pinigai. Specifika atsiveria ir žvelgiant iš atlikėjų perspektyvos. Jei nemokamame renginyje galima būti atsipalaidavus, tai atvirkščiai, rodant programą žmonėms, kurie už ją yra sumokėję, karštligiškai stengiamasi atlikti pasirodymą kuo labiau įtinkant auditorijai.

Nors tokia situacija ir yra susidariusi, tačiau visada gera paklausyti darniai skambančių pakilių kūrinių.

 

Parašykite komentarą