Pašaukimas būti mokytoju

Mokytoja

Dabartinė situacija, susijusi su mažu vaikų gimstamumu, mokinių nepaklusnumu ir mažomis mokytojų algomis, verčia svarstyti apie mokytojo vaidmenį ir padėtį. Kiek Lietuvos mokyklose yra tikrų mokytojų? Mažėjantis vaikų skaičius mokyklose turėtų atrūšiuoti tuos, kurie verti būti mokytojais, ir tuos, kurie skundžiasi mokytojų darbu ir tai jiems yra didžiausia našta. Pastarieji, galima spėti, kaip ir šiais, taip ir  Sovietų Sąjungos laikais stojo į pedagoginius universitetus, nes niekur kitur neįstojo. Tai bandoma išspręsti motyvacinio pokalbio pagalba ir pamažintomis valstybės finansuojamomis vietomis, taip stengiantis darkart išgryninti, kad liktų tik gabiausieji, turintys polinkį mokyti. Tad galbūt ateities mokiniams labiau pasisekė, nes šiuo metu apstu sovietinių mokytojų, kurie, galbūt, labiausiai ir skundžiasi sunkiomis darbo sąlygomis ir per menku darbo užmokesčiu. Nes negimta mokytoju, stojant galvota tik apie materialinį gerbūvį arba prisiminta dar tuos sovietinius ir priešsovietinisu laikus, kai mokytojo profesija buvo viena iš Šventosios Trejybės (Teisininkas, Gydytojas ir Mokytojas).

Tačiau pats žodis mokytojas yra keblus, nes turimas omenyje mokymas. Tad galima suvokti, jog mokyti gali kiekvienas, kuris turi žinių specifinių tam tikrai sričiai. Šiuo metu mokytojas tai tas asmuo, kuris moko švietimo ministerijos numatytų dalykų pagal savo kvalifikacija, kurią įgyjo švietimo ministerijos patvirtinintu mokslo planu. Kad būtų galima suvokti mokytojo prasmės kismą, reikėtų perbėgti per istorijoje formuotus mokytojų vaidmenis. Pirmieji mokytojai buvo tėvai, kurie vaikus mokindavo namų ūkio darbų, savo amato. Po to mokytojais tapo asmenys, geriausiai mokėję specifinio amato arba dvasininkai. Po to mokytojai  buvo vadovėlius atpasakojantys ir prižiūrintys asmenys, kurie disciplinavo. Dabar mokytojai turi galimybę būti laisvai improvizuojančiais, vaikų asmeninio tobulumo skatintojais.  Tačiau tai retai pasitaiko, greičiau jau vyrauja vaikų arba žinių verslas, nekreipiant dėmėsio į vaikų asmenybes, nors apie tai ir stengiamasi kalbėti žiniasklaidoje. Galbūt taip yra dėl pačių mokytojų nemokėjimo ir nenorėjimo perteikti informaciją vaikui suprantamai. O galbūt bėda slypi sistemoje, kuri susijusi su valstybės finansuojamais aukštojo mokslo krepšeliais, kurių dėka visa sistema veikia taip, kad būtų išmokoma ,,tai, ko reikia ir tiek, kiek reikia“. Improvizacijos ir vidinės ramybės neišsiugdę, mainais išsiugdę stresinę būseną ir norą bėgti nuo niūrios vietos, nūdienos abiturientai traukia į Indiją, ieškodami ten išminčių. Kurie tampa tokiais mokytojais, kokių neturėta savoje šalyje.  Aišku, tai vienas geresnių atvejų, kiti, šaržuojami: tapimas nereflektuojančiomis voverėmis užsuktame rate prie televizoriaus grizenančiomis sūdytus riešutus arba studentas su tariamai reikalingu aukšutoju mokslu, kurio neįsisąmoninama ir iš kurio šaipomasi. Bet grįžkime prie vidurinės mokyklos mokytojų.

Kalbant apie mokytojus šiais laikais, iš mokytojų nebereikalaujama griežtumo ir tikslių žinių perdavimo. Galima būtų skirti keturias kryptis, kurių linkme ateityje judės mokytojai. Pirmoji, mokymas kritiškai vertinti žinias ir informaciją, nes, kaip žinia, informacijos amžiuje, besimėtančių aplink žinių daugėja. Antroji, mokymas prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir kintančių sąlygų. Trečia, padėjimas kiekvienam vaikui, pabrėžiant gabumus, kadangi daugėja visuomenėje sutrikusių vaikų. Ketvirta, atida svarbu laikais, kai siekiama įgalinti veikti neįgaliuosius (bent jau Europos šalyse). Tačiau, klasėse vaikų skaičius didelis, mokytojai toli gražu ne per gražiausios reputacijos, mokyklos diferencijuotos lygiais ir to pasekoje gaunamas augantis privačių mokyklų populiarumas. Privačios mokyklos vadovaujasi savo ideologija (Valdorfo mokykla), kaip ir verslo pasaulyje, turi savo misiją, viziją, veiksmų planą. Tarp šių mokyklų mokytojų būtų lengviau rasti morališkai ir kultūriškai labiau išprususių žmonių. Tačiau toli gražu, ne kiekviena šeima gali savo vaikams aprūpinti tinkamą priežiūrą mokykloje. O kaip reikėtų idėjinių mokytojų mokyklose. Ypatingai kaimo vietovėse, kur vaikų tėvai įsiritę į užburtų „alkoholiadienių ratą“. Tokie vaikai negauna atidos nei namuose, nei mokyklose. Šeimoje jie talpinami į vienus rėmus, mokykloje į kitus. Šeimos rėmai aiškesni ir stipriau veikiantys dėl to mokykloje nesiseka pritapti, o negerai besimokantis, visada yra nemėgiamas klasės mokytojų. Tai mažajam vaikui – nežiniukui neleidžia pakilti aukščiau ir jis tampa įkalintas savo šeimos rėmuose.

Tad, nepaisant to, kad sakoma: mokytojų yra ir kiek daug jų darbo biržos eilėse, tai neperspektyvi profesija. Tačiau klystama, nes mokytojai, dirbantys iš mokytojo pajautimo – visada perspektyvu: juk be mokytojų visuomenė būtų nemokyta ir reikėtų išradinėti dviračius vis iš naujo. O lengviau juk jais važinėti ir tik tobulinti.

Žvaigždutė žemėje

Kadras iš filmo „Žvaigždutė žemėje“

Ir visgi, visiems, kas pasiryžo būti mokytoju arba juo jau yra, būtina pažiūrėti indišką filmą ,,Žvaigždutė žemėje“ (Taare Zameen Par). Tam, kad būtų prisiminta, ką reiškia būti mokytoju. Kiek pastangų, sunkumų tai reikalauja, tačiau kiek džiaugsmo tai teikia.

Parašykite komentarą