Namas – Tauro g. 10

Kaip dainuoja Saulius Mykolaitis

Visur ieškau tavęs ir surast negaliu.
Kur tik eičiau tuo kietu vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis, –
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.

Maniau, saulėtų srautų verdenėj esi,
Kaip dienovidžio saulė skaisti ir šviesi,
Ar kaip tylūs vidurnakčio meto aidai
Begalinėj nakty į žvaigždes nuskridai.

Bet užgeso seniai vakarykštė žara,
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu,-
Nei dienoj, nei nakty tavęs rast negaliu.

Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane,
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu.

Tai Vinco Mykolaitčio-Putino 1956 metais parašytas eilėraštis. Ar ne įdomu, kokiu keliu galėjo grįžti tuomet V. M. Putinas, galvodamas apie Ją ir kurdamas šį eilėraštį? Pro kokius langus jis žvelgė į rytmetinę saulę ir bežvaigždes naktis?

Apsidairius aplink kiekvieną dieną galima išvysti įdomių pastatų, kurie žavi savo architektūra, senumu arba atvirkščiai – modernumu. Tačiau, kad būtų galima juos išvysti, reikia pradėti dairytis. Lengviausia pradėti dairytis nuo savo aplinkos – namų, kuriuose gyvenama arba pastatų, pro kuriuos nuolatos praeinama. Šįkart apie pastatus, o konkrečiau, apie namą Vilniaus centre, stūgsantį prie Tauro kalno, palei dešiniojo Profsąjungos rūmų šono einančią Tauro gatvę, besislepiantį po pavadinimu Tauro g. 10. Kiekvienas namas turi savo istoriją, kuri glaudžiai susijusi su žmonių, gyvenusių name istorijomis. Tad pirmiausia apie namo istoriją.  Šis namas pastatytas 1936 – 1936 metais žymaus to meto architekto Mozės Cholemo. Pastatytas namas buvo nuomojamas žmonėms, tačiau 1939 metais perkėlus humanitarinį fakultetą iš Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto į Vilniaus Universitetą, namas buvo priskirtas profesūrai. Čia ir prasideda namo istorija, susieta su garsiais profesoriais. Nes čia gyveno :

  • Lietuvių literatūros klasikas,  politikas Vincas Krėvė-Mickevičius Tauro g. 10-1 nuo 1940 iki 1944 emigracijos. Jo garsiausi kūriniai: drama „Skirgaila“, apysakų rinktinė „Šiaudinėj pastogėj“, apysaka „Raganius“.
  • Lietuvių dramaturgas Balys Sruoga su šeima (Tauro g. 10-3) nuo 1940 iki 1943, kai buvo išvežtas į Štuthofo koncentracinę stovyklą, grįžęs 1945 gyveno vienas, 1946 metais pas B. Sruogą atsikraustė K. Boruta (šiame name gyvenęs ir 1940-1944 metais) iki kol pastarąjį išsivedė raudonieji. B. Sruoga šiame name gyveno iki mirties – 1947 metų. Jo garsiausias kūrinys – atsiminimų knyga „Dievų miškas“.
  • Lietuvių poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas čia gyveno nuo 1944 iki 1947 metų (Tauro g. 10-1) ir nuo 1947 iki mirties- 1967 metų (Tauro g. 10-3). Jo garsiausi kūriniai: romanas „Altorių šešėly“ ir simbolistiniai eilėraščiai.

Taip pat gyveno:

  • Literatūrologas, poetas Konstantinas Jablonskis 1940-1960 metais;
  • Literatūrologas, poetas Kostas Korsakas 1945-1986 metais;
  • Chemijos mokslų daktaras Kazys Daukša 1953-1985 metais;
  • Visuomenės veikėjas Mykolas Biržiška 1940-1944 metais.

Lietuvos literatūrą puoselėjančių gyventojų čia tikrai nestigo, tad namą galima būtų vadinti memorialiniu paveldu. Tai žymi ir keletas memorialinių lentelių su Sruogos, Daukšos, Krėvės-Mickevičiaus ir Mykolaičio-Putino  pavardėmis. Lyg ir jos turėtų priminti apie čia gyvenusius didžius žmones, tačiau realybėje lentelės lieka tik namo atributais, į kuriuos nebekreipiama dėmėsio. Dėmėsio nekreipti padeda ir žmogaus rankomis valdoma gamta, kuomet užauginti krūmai užstoja memorialines lentas. Pats namas taip pat neprižiūrimai trupa. Tai byloja: žmonės miršta, jų darbai užsimiršta, o jų simboliai (šiuo atveju namas) nebereprezentuoja čia gyvenusiųjų. Ką galima būtų padaryti? Nepaisant namo trupėjimo stengiamasi išlaikyti atmintyje gyvus  V. Krėvę-Mickevičių ir V.M. Putiną. Name įsikūręs V. Krėvės- Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10-1) bei V.Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10-3). Klausimas kiltų, ar tai padeda? Tiesa pasakius, lankytojų butams-muziejams stinga. Galbūt žmonės nežino ir net nenori žinoti, kad čia gyveno žmonės. Istoriškumas su gyvenusiais žmonėmis egzistuoja kaip pasaka, kurią reikia išmokti, kad būtų gaunamas geras atlygis (pamokose geras pažymys). Galima būtų daryti prielaidą, kad patys memorialinių būtų-muziejų prižiūrėtojai egzistuoja kaip to paties žaidimo žaidėjai, kuomet prižiūrėtojai nesuinteresuoti pritraukti daugiau lankytojų, nes jų atlygis nuo to nekinta, atlygis duodamas už išmoktą pasaką, kurią galima deklamuoti kad ir miegančioms sienoms. Svarbiausia tik įtikinti, rėmėjus, kad puoselėjama didžių žmonių atmintis. Iš to kyla ir pačių potencialių lankytojų abejingumas, kai lankosi tik priverstinai mokytojų – entuziastų atvesti mokiniai, studentai – lietuvių filologai arba pagyvenę eruditai, kurie lankosi dažniausiai ten, kur įėjimas yra nemokamas. Tuo tarpu pavieniams lankytojams butas-muziejus tampa baugia vieta, kurią norima ignoruoti. Tačiau, vertėtų praeiti pro šį namą, apsuptą literatų auros ir prisiminti, kad čia gyveno Žmonės. Čia jie žengė, kūrė eiles. Galbūt tuo pačiu prisiminti ir paniūniuoti Sauliaus Mykolaičio dainą „Tavęs nerandu“. Taip pat vertėtų kada nors surinkus grupelę žmonių nepabijoti ir užeiti pasisvečiuoti namuose, kuriuose gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pažvelgti pro jų langus, nes tai – namo sielos akys, kurios buvo ir šių literatų-poetų žvelgiančios akys.

 

Parašykite komentarą