Lietuvos Tautinės mažumos


Žmonės, gyvenantys Lietuvoje, tačiau esantys ne Lietuvos tautybės, kas jie? Tai- Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos baltarusiai… Jie gimė Lietuvoje, tačiau savo širdyje, didžiąja savo dalimi, yra tautinės mažumos atstovai. Jie kalba dviem kalbomis: šeimoje – savo gimtąja, etnine kalba (lenkų, rusų, baltarusių,…), tuo tarpu mokykloje, viešumoje – lietuvių kalba. Per kalbą žmogus formuoja savo ryšį su kultūra, tad šie žmonės, puikiai mokėdami abi kalbas neretai atsiduria būvyje, kurį galima pavadinti: esantys tarp dviejų kultūrų. Jie palaiko lenkus/rusus/baltarusius sportininkus, dainininkus, jais didžiuojasi, tačiau iškilus karo grėsmei, gintų Lietuvą, nes tai jų šalis, kurioje jie užaugo. Patys lietuviai juos laiko kitokiais, nesavais, kartais net sako grįžti į savo tėvynę, tačiau jų tėvynė yra čia, Lietuvoje. Pačios tautinės mažumos šalys juos laiko keistuoliais, savitai tariančiais žodžius ir galvoja, jog jų namai – Lietuva, o ne ta pati Lenkija, Rusija arba Baltarusija. Čia, Lietuvoje, jie kuria savo bendruomenes, kuriose gali prisiminti savo senelių, prosenelių, pro prosenelių dainas, šokius, tradicijas. Šiais iš savo protėvių paveldėtais turtais tautinės mažumos dalijasi ir su Lietuva. Vienas toks kultūros dalijimosi pavyzdys – Tarptautinis festivalis Pokrovskije Kolokola. Tai slaviškos muzikos festivalis, kuriame gausu tiek vietinių tautinių mažumų kolektyvų, tiek užsienio svečių. Prieš šį festivalį, dar pavasarį, kolektyvai kviečiami dalyvauti konkurse, kurio tikslas puoselėti Lietuvos tautinių mažumų tradicijas bei kultūras, folklorą sumoderninant, t.y. jį pritaikant kameriniam orkestrui, kameriniam chorui, mušamiesiems.

Pokrovskije Kolokola

Pokrovskije Kolokola

Sulaukėmė komentaro dėl menko šio festivalio finansavimo, tačiau pastebime, kad neretai tik mokamas renginys įgauna vertę ir žmogus apsilanko jame, tuo tarpu nemokamame, kaip nevertame žmogaus laiko kaštų, nesilankoma. Tai pastebėta Pokrovskije Kolokola vaikų folkloro laureatų koncerte, vykusiame Kotrynos bažyčioje. Galbūt stinga apskritai folkloro mylėtojų, galbūt stinga reklamos, o galbūt tai ir buvo organizuota kaip vaikų šventė pasirodyti vieniems prieš kitus mažame ratelyje, tad pašalinių buvo tik vienas- kitas. Dauguma, gal net beveik visi, buvo vaikų tėveliai, seneliai, giminaičiai, draugai, renginio rengėjai ir tik keletas – esantys dėl pačios muzikos, kultūros ir renginio. Tačiau renginys buvo labai gražus- vaikai, gyvendami kitoje šalyje nei jų protėviai, savo tradicijas perduoda jautriau nei suaugusieji, perėję per multikultūriškumo supratimą.

Tautinių mažumų bendruomenės užsiiminėja ir kita visuomenine bei kultūrine veikla, švenčiamos šventės, puoselėjama religija. Juk norisi gyventi atradus savo vietą po saule, norisi, kad būtų galimybė puoselėti vidines tradicijas, perduodamas iš kartos kartai būtent toje šalyje, kurioje istorijos raidoje gimstama. Nes nuo trečios kartos emigrantai nebevadinami emigrantais, jie laikomi tvirtas šaknis šalyje įtvirtinusiais piliečiais.
Istorinės kilmės emigracijas liudija tautinių mažumų netolygus pasiskirstymas Lietuvoje: jei vidurio ir Šiaurės bei Šiaurės-Rytų Lietuvoje jų beveik nėra, tai Rytų Lietuvoje, Vakarų Lietuvoje bei Vilniaus krašte jų gausu. Žinoma, egzistuoja daug istorinių priešpriešų ir nuoskaudų arba vyraujanti lietuvių baimė, kad tautinės mažumos uzurbuos iš naujo tyliai veikdamos ir plėsdamos savo interesų sritis (seime esanti lenkų partija, užsienietiškas pavardžių rašymas). Tačiau, pasaulis niekada nebebus toks, koks buvęs (deja, nei gerąja nei blogąja prasmėmis), viskas kinta ir lietuvių pasirinkimas Lietuvą reklamuoti kaip šalį, kurioje gyventi gera, kas pritrauktų gyventojus- savus ir emigrantus, kas po daugelio metų sudarytų sąlygas atsirasti naujoms tautinėms mažumoms ar paversti šalimi, iš kurios visi bėga (ir savi, ir laikinai imigravę), kas blogintų Lietuvos ekonominę padėtį. Žinoma, abu variantai turi savų pliusų ir minusų, tačiau, kol bus ribos ir kol tautinės mažumos galės puoselėti savo tradicijas jausdamiesi lietuviais-patriotais, tol Lietuva klestės.

2 comments

  1. arvydas damijonaitis

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas „Tautinė mažuma“ Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės“ sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  2. Pingback: Kultūra jos pažinimas, išskirtinumų supratimas | Citrinute.info

Parašykite komentarą