Rasos


Vasaros saulėgrįžos (Rasos, Kupolės) tai atvirkštinė šventė Žiemos saulėgrįžai (Kalėdoms), tačiau kaip bebūtų keista, Kalėdos plačiai žinomos, laukiamos ir švenčių mitas perduodamas iš kartos į kartą, tuo tarpu Vasaros saulėgrįžos šventė neturi tokio paplitimo masto. Galbūt taip yra todėl, kad įsivyravus krikščionybei Žiemos saulėgrįža pradėta švęsti kaip Jėzaus gimimo šventė, tuo tarpu Vasaros saulėgrįža kaip šv. Jono diena. Visos krikčioniškos šventės paremtos svarbiais Jėzaus gyvenimo epizodais, tad Kalėdų šventė, kaip ir pats Jėzaus vaidmuo yra didesnis nei šv. Jono.

Tačiau šiais laikais Vasaros saulėgrįžos šventė įgauna savo liaudišką pavidalą, perkuriama tradicija tampa vis labiau artima šiuolaikiniam žmogui. Apskritai kalbant apie Rasų šventę, joje svarbūs elementai: vanduo (jame maudomasi šventės išvakarėse arba anksti iš ryto, taip pat braidoma rasoje arba prausiamasi rasa bei geriamas šaltinio vanduo), žolynai (kuriuose yra kupoliaujama šventės išvakarėse arba anksti ryte, t.y. renkami žolynai, iš jų pinami vainikai, daromos puokštės, puošiami namai ir šventės vieta), ugnis (sėdima prie laužų iki pat paryčių, po to šokinėjama per ugnį), dainuojamos dainos, šokami rateliai, ieškoma paparčio žiedo, kuris pražysta vienovėje su supančia aplinka. Taip pat šventei svarbu bendruomenė, nes pradedant nuo pragmatinių pasiruošimo darbų, baigiant paparčio žiedo- kaip harmonijos su aplinka- ieškojimu yra svarbu supantys žmonės. Joninių švenčių, kuriuose yra pirmieji elementai- daug. Kiekvienam kaime arba didesniame mieste prie ežero yra organizuojama tokio pobūdžio šventė (juk Joninės valstybės paskelbtos nedarbo diena, tad lyg ir egzistuoja būtinybė surengti šventę, apjungiančią visus tradicinius elementus). Tačiau, Joninės nuo Rasų šventės skiriasi ne tuo, kad Joninių šventėje dainuoja populiariosios muzikos atstovai (nes pasitaiko ir daug kapelų), o ne liaudiškos muzikos ansamblis, bet tuo, kad nėra paskutiniojo elemento- bendruomenės ir bendruomeniškumo, o jo nėra, nes niekas paskirų žmonių nevienija. Net šventės akcentas- paparčio žiedas aiškiai traktuojamas kaip individualus realaus žiedo ieškojimas (kuris gali tapti led lempute padėta tarp paparčio), nors tai veikiau yra individualus indėlis įsitraukiant į bendruomenę ir šventę.

Tačiau toks esminis skirtumas tarp Joninių šventės ir atgijančių Rasų šventės ilgainiui gali išnykti, nes tai, kas sudomina mases ilgainiui gali tapti sumasinta, išnaudota ir iškraipyta. Tuomet būrelis folkloristų, apsikarsčiusių mikrofonais vadina save vaidilomis ir vaidilutėmis, nors neaišku, ar apskritai tiki savo vaidinimu ir neaišku ko ateita į šventę (mokytojai liepė, būrelis organizuoja ekskursijas, man jos patinka- turiu dalyvauti, kur būrelio vadovai liepia ar pan.), įėjimas būna mokamas, o aplinkiniai, susirinkę su treningiukais (kad negaila būtų išsipurvinti), bulvių traškučiais ir alumi žiopso (gal kartais ir sušoka ,,Blynus”) įsivaizduodami, kad yra tikri lietuviai, tikroje lietuviškoje šventėje.

Žinoma, Rasas galima švęsti ir šeimai bei giminei atskirai, tačiau žinant šalies istoriją, reta kuris gali pasididžiuoti stipria papročiais pagrįsta giminės Vasaros saulėgrįžos šventimo tradicija. Arba masiškumo nepaveikta sąmone kurti savitą papročiais grįstą tradiciją. Tad giminės tradcija greičiau jau tampa giminės susitikumu, neturinčiu išskirtinių bruožų nuo kitų giminės susitikimu, tad nevedančiu link paparčio žiedo radimo.

Kupolės puokštė

Kupolės puokštė

Norėtųsi gražiai atsiliepti apie vieną teigiamą Rasų šventimo variantą – Rasas ant Graužikų kalno (Kelmės rajonas). Šventę apima visi aukščiau išvardinti elementai, būdingi Rasų šventei, taip pat yra susibūrusi darni bendruomenė (Knituvos ansamblis su šventės vedliu- Valdu Rutkūnu priešakyje), kuri kasmet žmones kviečia atrasti paparčio žiedą kartu. Jau keleta metų iš eilės organizuojama šventė ant Graužikų kalno sukviečia žmones pasisemti energijos ateinantiems metams. Kasmet šventė priklausomai nuo susirinkusių žmonių skaičiaus, pasiryžimo kartu ieškoti vienybės su aplinka, įgauna vis kitokį atspalvį. Vieni žmonės, įsitraukę į šventę kasmet grįžta, kiti ieškoję linksmintojų nebepasirodo. Kad ir kaip būtų, kiekvienas yra priimamas ir laukiamas. Esminės šventės taisyklės- geranoriškumas kitam ir alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų nevartojimas, idant šventė būtų prasminga, o šventės dalyviai būtų žmonės,- ne cheminių elementų valdomi komerciniai monstriukai. Tikėkimės ši šventė gyvuos ir toliau, sėkmingai puoselėdama vieningumo tradiciją, perduodama energiją ir išmintį ateities vedliams, galintiems organizuoti Rasų šventę, kuriama energija ir darna prilygstančią Rasas ant Graužikų kalno.

Parašykite komentarą